pep.zone
Welcome, guest. You are not logged in.
Log in or join for free!
 
Stay logged in
Forgot login details?

Login
Stay logged in

For free!
Get started!

Text page


pkartas.pep.zone

*Kai berniukai uzauga*

Kai berniukai uzauga

Jai pirmas kartas nutiko transe, kai ji buvo 19 metu. Dabar jai 29 metai.

Net nezinau kada susipazinom, turbut buvo nedaugiau kaip 10met. Gyvenome skirtinguose miestuose, bet atostogauti vaziuodavome pas mociutes, kurios buvo kaimynes. Cia prasidedavo tikros linksmybes. Draugavom aštuoniese, nesiskirdavom nuo ryto iki vakaro, kresdavom visokias sunybes. As buvau vyriausia, kap kokia atamane, o jis ketveriais metais uz mane jaunesnis, pasiutes, begdavo is namu, pastoviai isiveldavo i mustynes ir ateidavo pas mane fanaru maskuoti. Musu kompanijoje vyravo broliski santykiai, nebuvo jokiu draugysciu, jokiu meiliu iki tos vasaros..
Buvau jau studente ir pas mociute leidau turbut paskutine, tokia nerupestinga vasara. Ta vakara buvom visi kartu, sedejom kas kur ant zoles, buvo jau tamsu, staiga pajutau kaip jis nedrasiai eme glostyt man koja. Sutrikau visiskai, tiesiog sustabarejau, juk jam tik 15, o jei kas pamatys, is juoko numirs. Galvoju gal uzvost tam issisokeliui, bet tada tai jau tiksliai visi suzinos. Pasokau, atseit prisiminus kazka svarbaus, ir parlekiau mamo. Nuejus miegoti po kurio laiko išgirdau tylu beldima i langa, praskleidziau uzuolaidas, o ten stovejo jis, zvelge tokiom versiuko akim ir piese pirstu sirdute ant stiklo. O tu siaubuneli, staigiai uztraukiau uzuolaidas ir galvoju, ka man su tuo vaiku daryti (atsiprasau jei ka izeidziau). Beldimas nesiliove, ejo vis garsyn, neistverus atidariau langa – Tu ka, visai pakvaisai? Visa nama prikelsi
- Man butinai reikia su tavimi pasikalbeti, iseik i lauka prasau.
Supratau, kad vistiek ramybes neduos tai isejau. Pradejo be uzuolanku, tuo mane dar labiau pribloksdamas:
- Myliu tave, myliu jau seniai, nebegaliu i tave tik ziureti, neistversiu.
Visas drebejo, kaip epuses lapas, man pasidare jo gaila ir siek tiek juokinga. Emiau ji guost: kad cia jam tik dabar taip atrodo, kad budinga jo amziaus vaikinams isiziureti vyresnes, kad greit viskas praeis. Jis tik purte galva:
- Niekada tai jau nebepraeis.
Atostogos baigesi, grizau namo. Pasipyle laiskai, tokie kupini meiles, eilerasciu. Net akys ant kaktos issoko, negalejau patiket, kad tas gatves chuliganelis gali taip rasyt. Laikas bego, artejo Naujieji Metai. Šventem visi kartu, elgemes lyg niekur nieko, tik jo zvilgsnis svilino. Kai visi issiskirste ir nuejau miegoti, vel pasigirdo tas pats beldimas. Zinoma ten buvo jis ir gestais rode, kad atidaryciau. Inirtingai purciau galva. Lauke buvo siaubingai salta, net tvoros poksejo. Jis atsisege striuke, nusirenge ir numete ant sniego, as nenusileidau, kuomet jis nusirenge megztini-dar laikiausi, bet kai liko tik su dzinsais, nebeistveriau ir atplesiau langa, vargse mociute taip kruopsciai ji buvo uzklijavusi. Jis prisoko kaip zveris, paniro viena ranka man i plaukus, kad nebegaleciau issisukti ir taip isisiurbe i lupas, kad jokia galybe jo jau nebutu atplesus. Kai pajaute, kad as jau nebesipriesinu, svelniai liezuviu praskyre mano lupas ir uzliejo karsciu, turbut plauciu uzdegimas prasidejo, pagalvojau. Paskui apsirenge ir persokes tvora nuskuode namo, o as taip ir likau sedet „kaip pabuciuota“. Taip prasidejo musu tokia „ale draugyste“. Niekam apie tai nepasakojau. Matydavomes i pora menesiu karta, slapstydavomes, buciuodavomes. Jauciau jo aistra man, bet niekada rimtai i tai neziurejau. Karta juokais uzsiminiau, kad jei po 7 metu galesi pakartoti tuos pacius meiles zodzius – patikesiu, kad tai tikra. Karta su studiju draugais lankemes mieste, kur gyveno jis. Zinoma susitikome, buvo jau tamsu, vaikstinejome be jokio tikslo. Jis sustojo, pazvelge i mane, jo apsiblause akys nezadejo nieko „gero“. Neatitraugdami vienas nuo kito lupu nuslinkom nuo saligatvio, pralindom pro eglutes kol pagaliau nugara atsiremiau i kazkoki pastata. Viskas aplink isnyko, isgaravo paskutiniai proto likuciai. Jo rankos dar niekada nebuvo tokios laisvos, dar niekada neliete nuogo mano kuno. Jo lupos nuslydo mano kaklu, taip greit prasibrove ir apziojo kruti, kad suabejojau ar esu apsirengusi. Glamonejo kaip tikras profesionalas, smestelejo mintis, is kur jis tai moka. Galiausiai eme leistis zemyn, taip pat vikriai atsege dzinsus ir siek tiek nusmauke. Jo lupos ir liezuvis galutinai isvede mane is proto, vis kartojau: „man reikia eiti, liaukis“, o ranka stipriai isikirtau i jo plaukus, kad ir noredamas jis to butu negalejes padaryti. Visgi staiga susitvardziau, atstumiau ji, greit susitvarkiau ir nubegau net neatsisveikinus.
Likimas tikras pokstininkas, suvede mane su zmogum, kurio nepamilt buvo tiesiog neimanoma. Mes buvom bendraamziai, mus daug kas siejo: bendri draugai, bendri pomegiai. Labai greit supratau, kad tai jo laukiau, jo ieskojau. Zinoma savo berniukui apie tai papasakojau. Jam tai buvo skaudus smugis. Jis neistare nei zodzio ir tylejo dar ilgai, o paskui mes tapom geriausiais draugais „podruskem“. Pasakodavomes viska, net intymiausias smulkmenas. Nors jis ir tuomet neslepe savo jausmu man, negalejo manes sulaikyti, dar buvo moksleivis. Kartais pasvajodavome, kas butu buve, jei buciau gimusi veliau arba jis anksciau..
Kai istekejau, musu bendravimas nutruko. Pasirupinau, kad jis neturetu nei mano naujo adreso, nei telefono numerio. Daugiau nei metus net nesikalbejom. Kartais beprotiskai pasiilgdavau, bet nenorejau vel sujaukti jo minciu. Taip jau nutiko, kad vyrui teko isvaziuoti toli ir ilgam. Likus viena ejau is proto, per asaras kelio nemaciau. Bendradarbes ramino: taigi nemire – sugris, bet mane kamavo juoda depresija. Na bet laikui begant nusiraminau, nuotaika pasitaise, o be to gavau keleta iseiginiu, taigi isdumiau pas mociute Velyku svesti. Ten bebunant nutariau aplankyti keleta draugu (geriau jau buciau namie kiausinius ridenus) Izengiau i vieno is ju kambari ir sustojau kaip ibesta: ten sedejo tamsiu bruozu vaikinas juodu kostiumu, ataugintais plaukais ir triju dienu barzda. Tik kai nustojo vartyti knyga ir pazvelge i mane, pamaciau tas pacias akis, tas kurios kadais zvelge pro langa. Leptelejau kazkokia nesamone „o kokie zmones, koks pasenes“ ir paskubom atsisedau. Tada emiau mastyti kokios spalvos mano veidelis: ar tamsiai raudonas burokinis, ar jau pereina i violetini atspalvi. Ka visi veikem, ka kalbejom – neprisimenu. Tik kai tame jo zvilgsnyje pamaciau besitvenkiancias asaras, kurias jis kaip imanydamas stengesi nuslepti, nieko negalvodama ant popierelio uzrasiau savo telefono numeri, paemiau is jo knyga, pavarcius ikisau lapeli ir grazinau. Tik namuose atsitokejau: siaubas, kvaile, idijote, ka as darau? Deja to rato, kuri uzsukau, jau neturejau valios sustabdyti. Jis paskambino ir tepasake:
- As toks laimingas, myliu tave, kur man atvaziuot?
Taip, jis teisingai suprato mano veiksmus, ir as jo zvilgsni supratau teisingai, juk ejom iki to penkis metus.Idomu, pasisveikinom pries tai ar po to. Buciavomes, plesem rubus, dzinsu jis taip iki galo ir nenusimove – nespejo. Taip ir mylejomes, apnuogine tik ten kur butina, zodziu kazkokia psichoze. Ir taip visa nakti, gal zinodami, kad tai pirma ir paskutine naktis, o gal jis viagros persivalge , pakartojom tai 7 kartus (savotiskas rekordas) Tiek emociju per nakti niekada nebuvau patyrusi: nuo drebulio iki prakaito, nuo letu judesiu iki beprotisko selsmo, nuo juoko iki asaru. Jo rankos, lupos, liezuvis tokius stebuklus isdarinejo, kad laime jog kaimynai policijos neiskviete. Tik paryciais atsipeikejom, pamirkom vonioje ir nusmigom..
Štai 10 metu, kaip jis kartoja man tuos pacius zodzius, o taremes del 7 . Bet savo sprendimu as nekeiciu. Manau gyvenime yra viskas taip, kaip turi buti. Matyt kazkas meilei ir aistrai man paskyre skirtingus zmones.



This page:




Help/FAQ | Terms | Imprint
Home People Pictures Videos Sites Blogs Chat
Top
.